suoprotis

súoprotis sm. (1) Sb, Lel, Aln; L120 žr. suopratis: Ką padarysi, kad žmogus súopročio neturi Kair. Jis jau súopročio neturi – tiek nusigėrė Jd. Tu gi nebemaža, turėtum jau turėt súoprotį Dgl.